Uoslė, vienas iš galingiausių pojūčių. Skirtingai nei lytėjimas, rega, klausa, uoslė yra nematoma, neapčiuopiama, negirdima, tačiau ją pajuntame labai greitai. Prieš ją negali atsilaikyti niekas. Gali užsikimšti ausis, užsidengti akis, gali atsiriboti nuo lytėjimo, bet negali neuosti. Kvėpuoji ir uodi.
Patrick Suskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“
Dauguma uoslę laikome savaime suprantamu dalyku ir net nesusimastome apie tai, ką ji mums duoda.
Uoslė, vienas iš svarbiausių pojūčių. Akis užmerkti mes galime, kai vaizdas nemalonus. Ausis užsikimšti taip pat, kai garsai erzina. Nevalgyti, išspjauti taip pat mūsų valioje, kai neskanu. Liesti ar neliesti, taip pat galime rinktis. O pabandykite nekvėpuoti. Tikrai neilgai ištversite. Be oro juk negyvensime. O kvėpuojant oru, kuris aplink mus, mes įkvepiame viską, negalime filtruoti „šita molekulė skani, šita neskani, jos neįkvėpsiu“. Su įkvėpimu įtraukiame viską, ir gėlių aromatą, ir dulkių, lietaus, šilumos ir šalčio, automobilių išmetamųjų dujų ir tręšiamų laukų, saldaus arbūzo ir prarūgusio pieno, prakaito ir sintetinių kvepalų...
Pabandykite įsivaizduoti, kad jūs netenkate uoslės. Visiškai. Arba jos niekada neturėjote. Įsivaizduokite, kad toks gimėte. Kaip kad gimsta neregiai, gimsta vaikai be klausos. Jūs niekada nejustumėte mamos kvapo, žemės garavimo po vasaros liūties, kvapnių žolelių arbatos šaltą rudens vakarą prie spragsinčio židinio, ir degančių malkų kvapo nepažintumėte, pavasario vėjo ir rudens rūko, rožės ir prisirpusios kriaušės aromato. Ar daug netektumėte?
„Jums pasisekė, nes uoslė daro gyvenimą visavertį. Be jos neatskirtume obuolio skonio nuo bulvės, stipriai sumenktų seksualinis potraukis ir netektume gebėjimo išsiaiškinti, su kuo biologiškai geriausia susilaukti vaikų. Prarastume galimybę pažinti save ir kitus, emocinis pasaulis taptų nykus ir tuščias, nebesimėgautume maistu, siuprastėtų psichinė ir fizinė sveikata“ (Rachel Herz. Geismo kvapas). Šiuos teiginius autorė grindžia ne tik evoliucijos teorija, bet ir ilgamečių darbų įžvalgomis, klinikinėmis išvadomis ir emocijų tyrimais.
Neurologinis ryšys tarp uoslės ir emocijų yra labai artimas. Smegenų sritys, atsakingos už emocijas ir uoslę, glaudžiai susijusios ir priklauso viena nuo kitos. Jos abi yra viename neuronų struktūrų tinkle, vadinamame limbine sistema. Pagrindinė limbinė struktūra, kuri sąveikauja su uodimo centru, yra migdolas. Migdolas – tai emocijų vieta smegenyse. Be migdolo mes negalėtume patirti emocijų, išreikšti savo jausmų, patirti emocinių išgyvenimų, suprasti ir prisiminti emocingų įvykių. Smegenų vaizdavimo tyrimai rodo, kad jaučiant kvapą suaktyvėja migdolas, ir kuo daugiau emocijų į kvapą sukyla, tuo migdolas aktyvesnis. Ir iš čia kyla klausimas. Ar gali anosmija (uoslės praradimas) paveikti migdolo funcijas? Yra pastebimas ryšys tarp uoslės praradimo ir depresijos išsivystymo. Buvo atliktas eksperimentas su žiurkėmis. Žiurkėms operacijos metu buvo pašalintas uodžiamasis stormuo ir jos nebegalėjo užuosti kvapų. Žiurkėms pasireiškė psichologiniai ir elgesio pokyčiai, būdingi depresija sergantiems žmonėms. Jos nebeėdė, slampinėjo po narvą, nebesidomėjo žaislais ir veikla, kurią paprastai labai mėgo. Anosmiją turinčių žmonių tyrimai taip pat rodo, kad jų depresija progresuoja. Glaudus ryšys tarp emocinės sveikatos ir uoslės funcionavimo dar labiau atsiskleidžia įvertinus faktą, kad po gydymo antidepresantais pacientų jautrumas kvapams pagerėja.
Taigi esant anosmijai, olfaktoriniai neuronai nebesužadina emocijų centro migdolo. Nebedirginamas migdolas po truputį atrofuojasi, žmogui vystosi klinikinė depresija. Šis procesas vyksta ir atvirkščiai. O tai reiškia, kad uoslės pojūtis ir emocinis išgyvenimas yra susieti, komunikuoja abiem kryptimis. Šioje vietoje galime suprasti mechanizmą, kaip veikia aromaterapija, aromadiagnostika, aromatestavimas. Taigi uoslės svarba yra milžiniška. Ji yra nepaprastai svarbi net išgyvenimui.
Knygos autorė nagrinėjo kelis atvejus, kai uoslės praradimas vieną žmogų privedė iki savižudybės, o kitas žmogus prarado seksualinį potraukį, vengė bendrauti su žmonėmis, užmegsti socialinius ryšius, visiškai pasikeitė jos asmenybė...gyvenimas be uoslės pasidarė niūrus ir nuobodus. Vieną svarbiausių funkcijų praradusiam žmogui tai buvo tas pats, kaip narkomanui netekti heroino teikiamos palaimos...Be uoslės gyvenimas nusidažė nevilties spalvomis.
Turbūt daugelis pamename, ką reiškia būti be uoslės. Praūžusi liga daugeliui sutrikdė uodžiamuosius nervus, nebuvo malonu, tiesa? Nejautėme ne tik kvapo, bet ir maisto skonis tuomet pasikeitė. Taigi, įvertiname tik tuomet, kai netenkame. O reikia džiaugtis kiekviena diena, mėgautis, ragauti, skanauti, patirti, juoktis ir DĖKOTI už VISKĄ!!! 😊